2013 m. balandžio 5 d., penktadienis

Žiema Portugalijoje

Kauniečių šeima bei jų dukrytė (1 metų ir 3 mėn) šiemet pasirinko šiltesnę žiemą – žiemą Portugalijoje.

Paskutinius kelis metus iki vaiko gimimo atostogas leisdavome ne Lietuvoje (lankėmės Ispanijoje, Egipte, Tunise, Indonezijoje, slidinėjome ir kt.), o prieš gimimą ir gimus mažylei susidarė ilgas laiko tarpas kai nebuvome išvykę. Pasiilgome kelionių, įspūdžių. Todėl šiemet atsiradus galimybei nusprendėme žiemoti ten kur nebūna minusinės temperatūros, kur kainos vakarų Europoje mažiausiai skiriasi nuo Lietuvos bei kur geras interneto ryšys darbui ir ryšiams su Lietuva.

„Mūsų lau­kia 6 mėne­siai — tam­sos, nyku­mos, drėg­mės, šalčio, pusnų, din­gu­sios sau­lės..“ – žodžiai, prieš kelis mėnesius ištarti, žurna­listo A.Tapino turbūt geriausiai įvardina kokios žiemos galima tikėtis Lietuvoje. Labai nemėgdami šalčio, nenorėdami pastoviai rūpintis dėl dukros sirgimų ir pastoviai nesimatyti su draugais dėl įvairių slogų ar kitų vaikų sirgimų, nusprendėme šią žiemą praleist kiek kitaip nei įprastai – išvykome 5-6 mėnesiams į šiltesnę Portugaliją.
Kodėl Portugalija? Vistik norėjome likt Europoje (nereikia skiepų, greitesnis grįžimas nelaimės atveju, geresnė sveikatos sistema), o ne vykti į šiltą Aziją. Interneto ryšys Portugalijoje taip pat vienas geriausių Europoje (neatsilieka nuo Lietuvos). Pagal įvairius statistinius duomenis finansiškai pasirodė vos brangesnė už gimtąją šalį. Klydome. Gyvenant prie pat sostinės Lisabonos (čia gyventojų tiek kiek visoje Lietuvoje) beveik viskas maždaug dvigubai brangiau (net naudotų automobilių kainos dvigubai didesnės). Girdėjome, kad tik šiaurės Portugalijoje galima pragyventi panašiai kaip Lietuvoje. Taip pat puiki proga nuvykti į dar neaplankytą šalį.

Ruošk roges žiemai – vasarą

Po apsisprendimo dėl žiemojimo buvo daug klaustukų, iš kurių didžiausias – kur gyventi? Lietuvos NT agentūros čia pagelbėti jau visiškai bejėgės. Išsivertėme paieškos žodžius ir ieškojome portugališkai. Pirmos kainos nemaloniai nustebino (dvigubos nei Vilniuje), o butų savininkų abejingumas atrašinėti, ypač angliškai, labai pristabdė ieškojimą. Vėliau lietuvių bendruomėnes dėka greitai pavyko rasti svečių namelį viename kaime su dideliu kiemu už prieinamą kainą.
Kadangi norėjome gyventi patogiai, turėti judėjimo laisvę šalies viduje ir vežtis daug daiktų (šiltesnių drabužių sau ir vaikui, kelioninę maitinimo kėdutę, vežimėlį, ciužinuką, maniežą, fotografijos techniką, lauktuvių vietiniams lietuviams ir kt.)  pasirinkome kelionę auto­mo­bi­liu.
Toliau galvos skausmas – kaip sutilpti ir vairuojant per langus dar kažką matyti? Šiam reikalui įsigijome naudotą stogo bagažinę. Prieš išvažiuojant dar apsirūpinome ir vaistais, tiesa tik patiems elementariausiems susirgimams tokiems kaip: karščiavimas, skrandžio bėdos ar lengvas susižalojimas.
Kadangi Portugalijoje nėra tam tikrų maisto produktų (gri­kių, rūkytų gami­nių, manų, sil­kės, grie­ti­nės, kefyro, varš­kės, duo­nos) tai kai kurių negendančių produktų pasiiėmėme iš Lietuvos. Drabužiams supakuoti atradome puikų sprendimą – vakuuminius maišus (susispaudžia daugiau nei dvigubai) ir dar geresnė proga buvo atsirinkti bei atlaisvinti spintas nuo nenaudojamų drabužių.
Kas liečia draudimus, Europoje galėtume gauti nemokamą gydymą su Europos sveikatos kortele. Kelis mėnesius visai šeimai galioja kreditinės kortelės draudimas, o jam pasibaigus apsidraudėme papildomai. Kas išties brangiai kainavo, tai automobilio - civilinis draudimas su ilgalaikiu galiojimu užsienyje.


Link kelionės tikslo trimis transporto priemonėmis

Norėdami sumažinti 4 tūkst. kilometrų kelionę, iki šiol ilgesnių kelionių automobiliu nemėgstančiai jaunąjai keliautojai, sugalvojome iš Klaipėdos per naktį plaukti su keltu iki Kylio (Vokietija). Iš ten pavažiavus 100 kilometrų iki Hamburgo sėdome į automobilių traukinį (kurie pagrinde kursuoja centrinėje Europoje) ir dar vieną naktį praleidome judėdami tikslo link.
Per naktį pervažiavę beveik visą Vokietiją išsilaipinome Lorrach mieste netoli Prancūzijos sienos. Toliau kelionė vien automobiliu (neradome automobilį skraidinančių lėktuvų :)) ir artimiausias tikslas buvo Limožas jau Prancūzijoje už 700 kilometrų. Šiame mieste mūsų jau laukė labai svetinga prancūzaitė – pirmą kartą išbandėme nemokamo apgy­ven­di­nimo pažin­čių pus­lapį CouchSurfing. Iš jos, prancūziškai papusryčiavę, išvykome į vieną gražiausių Europos įlankų San Sebastiane (Ispanija) už 500 km. Jau nuo Vokietijos pamiršę apie duobes keliuose, vos saulei nusileidus pasiekėme šį atrodo nedidelį, bet pusę milijono gyventojų, turintį turistinį miestą.
Pabuvę šiek tiek sutemusiame paplūdimyje ir tikintis, kad sugrįšime čia ryte, išėjome ieškotis viešbučio – kainos pradžioje nenudžiugino (85-100 eurų net ne savaitgalį), tačiau dar būnant Lietuvoje kiekvienai sustojimo vietai buvome susiradę šiek tiek pigesnių nakvynių. Nuvykę į vieną pirmųjų viešbučių gavome internete matytą kainą ir netgi geresnį kambarį, nes buvome su vaiku nors ir šiek tiek toliau nuo įlankos.
Iš ryto nebepavyko nuvykti į paplūdimį, nes mažylė šiek tiek suviduriavo ir sudavus vaistukus nuspendėme šiek tiek luktelti, taigi paplūdymio apžiūrėjimą dienos metu teko atšaukti, kadangi laukė vėl 500 km. su keliais sustojimais kelionė Šį kartą, tolesnį viešbutį užsisakėme jau iš ryto mažame Ciudad Rodrigo miestelyje. Nakvynę pasirinkome dvare su gražia aplinka ir už nedidelę kainą. Kadangi tai šeimos verslas – vakarienės jie neteikia. Angliškai, taip pat susikalbėti nepavyko, kaip ir visame miestelyje. Vykome labiau į miesto centrą, kuris beveik atrodo kaip mūsų kaimai, tačiau radome tik daugybę barų, kur vyrai ant baro pasirėmę alų maukia. Vis dėl to viename bare, kur moteris barmenė, surizikavome pavalgyti, pasirodo kai kurie barai valgiams turi atskiras patalpas su jau paserviruotais stalais. Pervertinome ispaniškų porcijų didumą ir jų neįveikėme. Daugiausiai džiaugsmo buvo virėjams ir kitam aptarnaujančiam personalui išlindus apžiūrėti kaip mūsų mažoji šviesiaplaukė šypsosi ir bando su jais žaisti.
Naujas rytas. Liko tik 400 kilometrų iki gyvenamosios vietos, kuriuos neskubėdami įveikėme dar iki saulėlydžio, o saulę jau palydėjome prie Atlanto vandenyno. Saulė čia leidžiasi ir temsta dviem valandomis vėliau nei tamsiomis Lietuvos dienomis. Šeimininkai po darbų jau mūsų laukė, apsigyvenome netoli Sintra miesto (20 km nuo Lisabonos centro). 4128 kilometrų atstumas buvo įveiktas, išleidžiant ~300 Lt kelių mokesčiams (sutaupė bent 10 valandų kelio ir nakvynę).

Kojų apšilimas Portugalijoje

Pirmosios savaitės pasirodė kiek lietingos (kas antrą dieną būdavo lietus), bet atėjus gruodžiui lietūs gerokai aprimo ir pastoviai turėjome keliolika laipsnių šilumos, o jei lygiagrečiai saulė šviesdavo tai lauke būnant atrodė beveik kaip vasarą Lietuvoje.
Prieš pat gruodį nusprendėme pasikeisti būstą į mieste esantį, bei be kaimui būdingų gyvių, kurie mus pasitiko kai atvykome ir pašildėme namuką. Beje didžioji dalis šildymų Portugalijoje vyksta elektriniais radiatoriais ar židiniais – centrinį šildymą turi labai nedaug pastatų ir jis yra labai brangus. Tiesa, daug portugalų ir nesišildo, nes jiems net ir 12 laipsnių kambaryje kartais yra priimtina temperatūra ir juokiasi iš lietuvių, kuriems vis pastoviai šalta ir šildosi bent iki 18 laipsnių, nors yra atvykę iš šiaurės (juk mes žiemai ruošiamės ir namai pas mus ne su perpučiamais langais)
Būsto pradėjome ieškoti per NT agentūras, kurios beveik neturi ką pasiūlyti, nes nuoma trumpam periodui (4-5 mėn.). Galiausiai per savaitę susiradome, pasaulyje populiariame būsto nuomos tarpinininkavimo puslapyje airbnb.com. Šiame puslapyje kainos jau būna paskaičiuotos su visais mokesčiais, tas tikrai patogu, nes jei Portugalijoje išsinomuoji butą, tai reikia visas sutartis (vandenį, elektrą, internetą ir t.t.) persirašyti savo vardu.